12 klasės kalbėjimas 2016 metai.
Potemės tema: 20. Tautosaka lietuvių literatūroje Nr. 20
Visų pirma, manau, kad tikslinga būtų apžvelgti, kas yra tautosaka. Tautosaka – konkrečiai įvardijama kaip liaudies kūryba. Ji gali būti dainuojamoji ar pasakojamoji. Niekam ne paslaptis, kad tai – vienas reikšmingiausių tautos kultūros reiškinių, kurį galima pavadinti jos sielos veidrodžiu. Ši meno rūšis išlieka gyva per amžius, kadangi yra perteikiama iš kartos į kartą. Tautosaka yra neabejotinai žodžio meno forma, kurioje susimaišo muzika, poezija, judesių menas ir vaidyba. Jeigu tautosaka nėra užrašoma, tai ji laikui bėgant gali šiek tiek keistis. Taip nutinka todėl, kad pasakotojas savaip atkuria tekstą, prideda savų žodžių, emocijų. Tautosaka gražiausiai suspindi, kai ją papildo judesiai, mimika ir balsas. Neabejotinai tai yra meno lopšys, bei neišsenkantis tautos kūrybos šaltinis. Lietuva taip pat garsėja savo gilia ir kūrybinga tautosaka. Norint ją suprasti, reikia pažvelgti į praeities tautiečių gyvenimą, jų darbus, papročius, mąstyseną. Juk šis menas ir kilo iš paprastų žmonių – valstiečių gyvenimo. Iš to praeities dainų ir pasakų galime suprasti, kad tais laikais kaimuose kiekvienas žmogus buvo pasveikintas bei šeimos šiluma, religija bei ramybė buvo laikomos didžiausiomis gyvenimo vertybėmis. Lietuvių tautosakoje pirmą kartą atsivėrė kalbos grožis, neribotas poetinis potencialas. Faktas vienas – mūsų tautosaka neabejotinai yra aktuali ir šiais laikais.