12 klasės kalbėjimas 2016 metai.
Potemės tema: 16. Praradimas kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis (Šatrijos Ragana ir kt.). Nr. 16
Ką žmogus jaučia, kai praranda kažką labai svarbaus? Nusivylimą? Liudesį? Netektį? Bejėgiškumą? Taip, visi šie jausmai puikiai apibūdiną tokio žmogaus jausmus. Taip pat žmogus būna visiškai pasimetęs ir praradęs visas savo jėgas. Tai yra visiškai normalūs jausmai. Tačiau būtent tokia praradimai priverčia iš naujo pažiūrėti į tokius kasdienius ir bereikšmius dalykus, viską permąstyti ir padaryti visiškai kitokias išvadas. Žmogus tarsi iš naujo pradeda pažinti save, savo tikruosius pomėgius ir talentus. Praradimai dažnai atveria akis į tiesą, nuima visas prieš tai sukurtas iliuzijas apie idealų pasaulį. Tad iš šios pusės pažvelgus galima teigti, kad praradimai žmogui atneša ne vien tik liūdesį, bet suteikia ir naudos,kartais ir materialinės. Jei kalbėtume apie rašytojus, praradimai jiems yra net gi labai reikšmingi. Kadangi jie suteikia rašytojams naujų idėjų kūriniams. Literatūroje galime įžvelgti ne vieną pavyzdį, kai kažką labai brangaus praradęs žmogus sukuria tikrų tikriausią meno šedevrą arba kūrinį, kuris yra traktuojamas kaip bestseleris. Tad tik praradimai gali mums padėti į paprastus ir kasdienius dalykus pažvelgti iš kitos pusės. Štai kodėl šiandien, savo viešajame lietuvių kalbos kalbėjime ketinu pritarti nuomonei, kad praradimai skatina labiau pažinti save ir būtent jie suteikia įkvėpimo ryškių kūrinių sukūrimui. Savo nuomonę pagrįsiu įvairių šalių autorių sukurtais literatūros pavyzdžiais.